Dviese V

Tapytojas Arūnas Žilys lietuvių dailėje stovi kiek atokiau nuo kolegų, atstovaujančių tradicinę koloristinę tapybos mokyklą, kurios pagrindiniai atramos taškai yra emocinis išgyvenimas, ekspresionistinė maniera, lokalinių spalvų gama. A.Žilys eina kitu keliu – jis savo kūryboje atvirai deklaruoja ir puoselėja rafinuotai estetizuotą ir dekoratyvų pradą. Jo tapyba tarsi paženklinta sustingusio pasaulio grožio. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Patyrinėjus atidžiau, ima vertis įvairūs prasminiai ir kultūriniai klodai, kuriuose užkoduota turtinga ženklų ir jų prasmių kalba. Pasikartojantys praeities kultūrų motyvai suvokti ir perteikti šiuolaikiškai mąstančio žmogaus. A.Žilio paveiksluose darniai sugyvena figūrinis pradas, simbolistinės nuotaikos, moderno stilistikos rafinuotumas ir dekoratyvi formų interpretacija. Visi šie požymiai būdingi postmodernizmo stilistikai, tačiau A.Žilio kūryboje jie apsaugoti nuo postmodernizmui būdingos agresijos, pykčio, bjaurumo estetikos deklaravimo. A.Žilio paveiksluose dominuoja teatro elementai-fantastiniai, irealūs ir belyčiai personažai juda tarsi dekoracijų fone. Jų stilizaciją pabrėžia ir specifinė, A.Žiliui būdinga atlikimo maniera – smulkūs, nervingi ir judrūs teptuko prisilietimai prie drobės paviršiaus sukuria eferišką spalvų ir erdvės virpėjimą.