Simeonas Marcusas Larsonas, kilęs iš Åtvidaberg miestelio Estergötlande, buvo žymus švedų peizažistas. Dažniausiai jis tapė audringas gamtos scenas, išskirtinai vaizduodamas upes ar pakrantes po įspūdingu, dramatišku dangumi. Jo kūriniuose atsiskleidė gamtos jėgos ir emocinė išraiška, todėl Larsono paveikslai akivaizdžiai skyrėsi nuo daugumos tolaikinių peizažų.

XIX amžiuje Marcusas Larsonas užėmė vieno garsiausių Švedijos tapytojų vietą. Jis pelnė pripažinimą ne tik gimtinėje, bet ir užsienyje. Dažnuose jo paveiksluose matyti laivų nuolaužos įsisiautėjusių audrų metu, o toks motyvas liudija romantišką ir dramatišką menininko požiūrį į gamtos stichiją.

Meno istorikai Larsoną vertina kaip „išskirtiniausią Švedijos Diuseldorfo tapytoją“. Šiai grupei priklausę menininkai buvo Diuseldorfo tapybos mokyklos įkvėpti – išsiskyrė kruopščia piešimo technika ir emocinga vaizdavimo maniera. Larsono kūriniams būdingas ypatingas dinamiškumas bei didingas apšvietimo pojūtis.

Simeono Marcuso Larsono darbai iki šiol laikomi svarbia romantizmo krypties švedų tapybos dalimi. Jo išskirtinis gebėjimas atskleisti gamtos grožį ir didybę padarė ryškią įtaką vėlesniems menininkams ir Švedijos peizažinės tapybos tradicijai.