Šiuolaikinė tapyba

Aliejinė tapyba buvo žinoma jau antikos laikais ir kartais minima viduramžių šaltiniuose. 15-ame amžiuje ji įgijo populiarumą Nyderlanduose, kur tapytojai H. van Eyckas ir J. van Eyckas tobulino šią techniką. Nuo 16-ojo amžiaus aliejinė tapyba plito po visą Europą ir tapo dominuojančia tapybos forma. Aliejinė tapyba dažniausiai naudojama molbertinėje tapyboje, retesniais atvejais – sienų tapyboje, o kartais ji naudojama ir dailiųjų dirbinių dekoravimui. Lietuvoje aliejinė tapyba yra paplitusi nuo 16-ųjų amžiaus.

Nepaisant to, ar kūrinys sukurtas aliejine, akvareline ar akriline tapyba, svarbiausia yra menininko idėja ir jos išpildymo meistriškumas. Kiekviena technika gali būti puikus pasirinkimas, jei kūrėjas sugeba perteikti savo viziją ir sukurti įspūdingą paveikslą. Galiausiai, meninės vertės ir estetinio malonumo matas priklauso nuo talento ir įžvalgų, o ne nuo naudojamos tapybos rūšies.

Galima transportuoti aliejinę tapybą susuktą į tūtą, tačiau reikia būti atsargiems, nes dažnai sukiojant tapyba gali skilinėti. Tam, kad išvengti pažeidimų, būtina užtikrinti, kad dažai visiškai išdžiūtų prieš sukimą. Taip pat, kuo meno kūrinys senesnis, tuo aliejinis dažas yra trapesnis ir lengviau lūžta, todėl nepatariama vynioti labai senų kūrinių. Pervežant paveikslą, geriau naudoti specialią transportavimo dėžę arba kruopščiai įpakuoti kūrinį, kad būtų apsaugotas nuo galimų sužalojimų.