Inga Noir Mrazauskė – šiuolaikiška tapytoja, turinti lengvai atpažįstamą braižą. Menininkė derina postmodernų požiūrį, jog procesas svarbesnis už rezultatą, ir siurrealistinį stilių, kuomet kiekvienos detalės ištapymas reikalauja techninės meistrystės. Tapytojos drobėse simbioziškai sugyvena minimalizmas, balta tyla ir baltiški reliktai, archetipai, tautiniai raštai.

Autorės kūryboje vis nusidriekianti lovatiesė turi savo provaizdį. Tai – jos močiutės austos drobės. I. Mrazauskaitė atkartoja regėtus raštus ir tarsi pati ima austi. Savita ritmika nugramzdina tapytoją į meditatyvią būseną, kurioje ji susiliečia su gamta, protėviais, jų išmintimi. Šie raštai – kodai, abstrakčios morzės abėcėlės, perteikiančios neverbalizuojamus kolektyvinės pasąmonės vaizdinius.

Šviesa ir šešėliai – jos drobių pagrindiniai veikėjai, įsikūnijantys į klostes, natiurmortų objektus, dieninius ar prieblandos saulės spindulius, spalvas.