Kensingtono sodai (1815)

Johnas Martinas – žymus XIX amžiaus anglų romantizmo epochos tapytojas, iliustratorius ir graviruotojas. Gimęs 1789-aisiais, jis išgarsėjo savo nepakartojamais, monumentalumo kupinais peizažais, kuriuose atsispindi dramatiški religiniai bei mitologiniai motyvai. Martino kūriniai išsiskiria fantastiškais vaizdais, dažnai parodančiais žmogaus menkumą prieš gamtos didybę ir aukštesniąsias jėgas.

Daugelyje jo paveikslų į akis krinta smulkios žmogaus figūros, paskendusios galingų, didžiulių panoramų fone, taip sustiprinant amžinybės ir paslapties pojūtį. Tokia kompozicijos maniera buvo būdinga romantizmo amžiui ir padėjo Martinui pelnyti ypač didelį populiarumą tarp savo meto žiūrovų. Jo kūryba dažnai atskleidžia žmogaus bejėgiškumą pasaulio didybės akivaizdoje.

Martino darbai bei jų pagrindu atlikti atspaudai labai patiko plačiajai publikai, todėl jis tapo vienu iš labiausiai matomų ir žinomų menininkų savo laikotarpiu. 1821 metais žymus portretistas Tomas Lawrensas jį pavadino „populiariausiu to meto dailininku“, o tai tik patvirtina jo garsumą ir įtaką to meto meno pasaulyje.

Vis dėlto Jonas Martinas nebuvo apsaugotas nuo kritikos – garsus meno vertintojas Johnas Ruskinas bei kai kurie kiti skeptiškai vertino jo kūrybą, priekaištaudami dėl per didelio dramatizmo bei efektų gausos. Nepaisant šių pastabų, šiandien jis laikomas išskirtiniu romantizmo atstovu, o jo žadą atimančios vizijos bei didinga kūryba ir toliau žavi šiuolaikinius meno gerbėjus.