Sandras Botičelis (Sandro Botticelli, tikrasis vardas Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi, 1445–1510) laikomas vienu garsiausių ankstyvojo Italijos renesanso tapytojų. Jo meninė veikla buvo glaudžiai susijusi su Florencijos miestu bei šio laikotarpio pagrindinėmis idėjomis – antikinės kultūros atnaujinimu, grožio siekiu ir išraiškingų linijų lengvumu. Botičelio kūrinius išsiskiria subtilumu, elegancija ir harmoningomis kompozicijomis.

Šis dailininkas buvo ypač mėgstamas Florencijos bankininkų Medičių, kuriems dažnai atlikdavo užsakymus, tapydamas laisvas antikinės tematikos alegorijas, tarp jų – žymiuosius paveikslus „Veneros gimimas“ ir „Pavasaris“ („La Primavera“). Šie darbai iki šiol laikomi ryškiausiais ankstyvojo renesanso meno pavyzdžiais, perteikiančiais estetines ir filosofines to meto vertybes.

Botičelio kūrybai gyvenimo viduryje didelės įtakos turėjo vienuolis Džirolamas Savonarola. Pasakojama, kad pats menininkas kai kuriuos savo paveikslus, laikydamas juos nepadoriais, sudegino religiniuose laužuose. Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu dailininkas ėmė vis daugiau dėmesio skirti religinių scenų tapybai, o jo darbuose atsirado daugiau rimties ir melancholijos.

Po Sandro Botičelio mirties apie jį ilgą laiką buvo pamiršta, tačiau XIX amžiaus antroje pusėje jo kūrybai vėl imta skirti didesnį dėmesį bei pripažinimą. Šiandien jis pripažįstamas vienu reikšmingiausių Italijos dailės atstovų, o jo kūriniai stebina formos ir linijos darna, puoselėja italų renesanso idealus bei grožį.