Iš gelmių į dangų

Artūras Braziūnas – viduriniosios kartos Lietuvos dailininkas, priklausantis pirmajai menininkų kartai, kuriai po ilgų okupacijos ir cenzūros metų atsivėrė galimybė laisvai kurti ir reikšti savo kūrybinę prigimtį. Šią laisvę menininkas labai vertina ir laiko itin reikšminga savo pasaulėžiūrai. Braziūno požiūris susiformavo istorinių lūžių metu, kai visuomeninė santvarka sparčiai keitėsi, būtent šis laikas stipriai paveikė jo kūrybos idealizmą, šviesų toną ir romantizmo motyvus. Dailininkas save priskiria romantinio siurrealizmo krypčiai, o jo paveikslams būdingi naivumas, šviesios nuotaikos ir skaidrios spalvos.

Artūro Braziūno kūryboje vyrauja realistinis tapymas, tačiau autorius nesiekia tiesiogiai atkartoti gamtos ar daiktų – jis permąsto realybę ir kuria savitą meninį pasaulį, kur svarbią vietą užima personifikuoti gyvūnai bei transformuoti gamtos motyvai. Šiuose paveiksluose gyvūnai tampa tarsi atskiri personažai, o per jų žvilgsnį Braziūnas užmezga ryšį su žiūrovu. Tokios transformacijos ir siurrealistinės kompozicijos specialistui leidžia žvelgti į pasaulį tarsi pro sapnų filtrą, tačiau išlaikyti realistinę tapybos techniką.

Braziūnas kuria be pompastikos ar iškilmingų ritualų – jis tiesiog kasdien ateina į dirbtuvę ir imasi darbo, kai tik pajunta įkvėpimą jau prie drobės. Kūryboje jam labai svarbus spontaniškumas; pasitaikiusias idėjas bei sumanymus menininkas užrašo ant popieriaus, kurie kaupiasi dirbtuvėje laukdami savo eilės būti įgyvendinti. Dažnai tapymo metu skamba rami muzika, kuri padeda dailininkui sutelkti dėmesį ir įsigilinti į kuriamą paveikslą.

Prieš pradėdamas tapyti naują paveikslą, Braziūnas dažniausiai neturi sugalvojęs pavadinimo – jį veda vizualinė idėja, kuri darbo eigoje išsivysto iki visos istorijos. Menininkas mėgsta kurti trumpas istorijas apie savo paveikslų veikėjus, neretai įpinamas ironijos ir humoro detales. Tokiu būdu žiūrovas ne tik įsilieja į spalvingą tapybos pasaulį, bet kartu ir išgyvena autoriaus pasakojamą istoriją.